- gąsčioti
- gą́sčioti, -ioja, -iojo, gąsčióti, -iója, -iójo 1. intr. prisibijoti, nuogąstauti; krūpčioti: Gulėjo Dėdelė apkasuose, gąsčiojo nuo kulkų zvimbimo A.Vien. Į vidurį sietuvos ... suplaukia gaujos mažų žuvelių ir gąsčiodamos metas atgal į tamsias pakriaušes Vaižg. Kogi tu vis gą́sčioji, lyg kas motųsi šert? Ds. Arklys dykas pabuvo, tai, dviratį pamatęs, gą́sčioja Užp. Ben kiek kur kas pro duris, tu gą́sčiok Ut. Aš teip gąsčiójau, teip gąsčiójau, kad jam kas blogo neatsitiktų Rm. | refl.: Ko čia gą́sčiojys dėl nėkų? Užv. Vaikelis manęs vis gąsčiojosi rš. Nesigą́sčiok be reikalo – gal krūmas ar kas kitas Srv. Arklys per krūmus ėmė gą́sčiotis Kair. Naktį stovėjo tamsiame miške ir ėmė gą́sčiotis Skr. Kam tu mane gandini, aš turiu gąsčiotis J. 2. tr. gąsdinti: Nereikia mažo vaiko gą́sčioti, paskui ir bijos Pc. 3. intr. krūpčioti, trūkčioti pečius: Ko čia gą́sčioji kaip per galvą mušamas! Slm. Kogi gą́sčioji – bijai šalto [v]andenio? Ds. \ gąsčioti; išgąsčioti; nugąsčioti; pagąsčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.